Matau, kad šiais laikais vaikai gali tikrai smagiai praleisti vasaras tokiose vietose kaip stovykla „ŽVAIGŽDĖ“ 2015 M. arba kitokiose stovyklose. Aš dar nevykau į tokią stovyklą, tačiau norėčiau kažkuriais metais tai išbandyti. Kaip ir daugybė kitų jaunų žmonių, taip pat vykau į stovyklą, manoji stovykla trunka 10 dienų. Ten išbandžiau daug naujų veiklų, susipažinau su žmonėmis. Įspūdžiai grįžus tiesiog virto kaip kriokliai iš kalnų olos, negalėjau jų suvaldyti. Tačiau praėjus šiek tiek laiko, maždaug metams, aš jau galiu ir per atstumą pažiūrėti į visą šitą stovyklą, ir ramiai aptarti, kas ten vyko.
Veiklos
Šioje stovykloje buvo lavinama daug įvairių įgūdžių. Susirinko daug jaunų žmonių nuo 11 iki 17 metų, ir visi kartu mes turėjome nemažai dalykų daryti kartu. Pradžioje viskas prasidėdavo paprasta mankšta. Turėjome ir jogos mokytojus, tačiau jie kažkur dingo, ir viskas perėjo į paprastus kažkokius grupinius užsiėmimus su kamuoliu, ar darant kažkokius paprastus pratimus. Niekada nebuvau iš tų, kuriems patiktų daryti mankštas, tačiau ta visa stovyklos nuotaika, bendras geras oras ir daugybė kitų dalykų man leido iš tikro pradėti savyje taip pat atrasti kažkokį sportišką žmogų. Netgi ėmė formuotis įgūdžiai, ir grįžus iš stovyklos norėjosi ir namie rytą pradėti su mankšta. Žinoma, kadangi stovykla trunka 10 dienų, tai nespėjau tų įgūdžių išugdyti labai ryškiai. Taigi, fizinė veikla prasidėdavo iš ryto, ir jos būdavo ir visą dieną. Man labai patiko, kad tai nepriminė kūno kultūros pamokų, o vadovai buvo atlaidūs ir leido patiems pasirinkti, kokiais sportais užsiimti. Man asmeniškai buvo įdomu šaudymas iš lanko, kurį, kaip mačiau, turi ir stovykla „Žvaigždė“. Kiti rungtyniavo ir sudėtingesnėse rungtyse. Pavyzdžiui, bėgiojo, nardė ir darė kitus dalykus. Be sportinės veiklos, mes turėjome labai daug kūrybinių užsiėmimų, kurių dabar visų jau net neprisimenu. Bet mes ir piešėme, ir rašėme, ir sugebėjome net pastatyti nedidelį vaidinimą.
Geriausi dalykai
Smagiausi man būdavo vakarai, kai visi apsigobę pledais susitikdavome prie laužo. Vadovai grodavo su gitaromis (vienas geriau, kitas prasčiau), o mes dainuodavome kartu su jais. Ir, žinoma, tada kepdavome dešreles, duoną, bulves pelenuose. Maistas, gamintas ant laužo, būdavo patiekiamas ir per pietus, tačiau tik naktį, laužo šviesoje, tai būdavo tikrai magiška ir skanu. Atrodė, kad stovykloje susiradau labai gerų draugų, su kuriais gal draugystė tęsis visą amžinybę. Deja, jie buvo iš skirtingų miestų, ir po stovyklos dar pasirašinėjome su laiškais, o paskui kažkaip viskas ir nutrūko.